Lethė

UŽMARŠTIS ATĖJO TYLIAI

Užmarštis atėjo tyliai ir vos pastebimai. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau ją šmėstelint senelio veidu ir vėl pasislepiančia po ramia šypsena. Ieškojo pamesto cigarečių pakelio, bet tiesą pasakius, nemanau, kad būtų jį kažkur ten radęs. Nesupratau, kodėl dėdė nepavaišino jo savomis.. tada pirmą kartą gyvenime prie mamos akių susukau dvi tabako suktines ir išėjau su seneliu parūkyti. Visą laiką kol rūkė - šypsojosi... O dabar net nesu tikra ar toje paskutinėje mūsų dviejų nuotraukoje mes vis dar buvome pažįstami. Senelis visada užmiršdavo, kad aš nemoku rusiškai ir nesuprantu tų jo anekdotų. Aš jam to niekada ir neprimindavau. Bet abu vienodai stipriai juokdavomės, ir pamenu, jausdavausi be galo.. mylinti. Taip ir bėgdavo vasaros Zuikynėje - senelių sode. Neilgai trukus močiutė paskambino pasiskųsti, kad senelis jos po visus namus ieško ir klausinėja - “Kur mano žmona Onutė?”. Senelis niekada neužmiršo, kad buvo vedęs močiutę Onutę, bet deja per tuos paskutinius mėnesius taip jos ir nesurado… O dar su jais kartu gyveno kalytė Mažė, kuri nė per žingsnį nesitraukdavo nuo senelio. Gulėdavo ir didelėmis rudomis akimis liūdnai žiūrėdavo kažkur ten į nebepaslepiamą Užmarštį, ne ką mažiau (nu)jausdama ir suprasdama… Buvo ankstyvas ruduo, sėdėjome terasoje tryse su mama, senelis visas apšviestas saulės, apsipynęs vynuogių vijokliais, ilgai tylėjo, šypsojosi, beveik atrodė, kad Užmarštis minutėlei buvo nusprendusi atsitraukti.. kai sulaukiau paskutinio klausimo - “Ponia, kaip jums kryžiaus kelias?”, su mama tyliai pravirkom.. Vėl skambino močiutė, šį kartą senelis pradėjo rėkauti, kad kažkas vagia jo cigaretes.. Taip atsirado lapelis ant kurio už kiekvieną cigaretę reikėdavo pasirašyti… laimei, daugiau nebuvo girdėti apie vagystes. Per paskutines Kalėdas stebėjau mamą kantriai sėdinčią šalia jo, kol abu drauge lupo mandarinus. O vos po kelių akimirkų jis pakilo nuo stalo, nežinia, ko dar ieškojo dairydamasis po kambarį, bet nei vienas mūsų jau nebebuvo pažįstamas… Užmarštis atėjo tyliai ir vos pastebimai. Pamenu, koks tada saulėtai gražus ir šaltas buvo vasario vidurio 80-ojo gimimo rytas..

2024.10.11

iš atminties į -->

Atmintis suvokiama kaip informacijos kodų sistema, kuri saugo, kaupia ir perduoda patirtis, o kūnas yra pagrindinis šios sistemos veikėjas.

Atmintis kaip sudėtingas psichologinis procesas mane pirmą kartą palietė ir įtraukė seneliui susirgus Alzhaimeriu.

"In Greek mythology, the Lethe was one of the five rivers of the underworld of Hades. Also known as the Ameles potamos (river of unmindfulness), the Lethe flowed around the cave of Hypnos and through the Underworld, where all those who drank from it experienced complete forgetfulness. Lethe was also the name of the Greek spirit of forgetfulness and oblivion, with whom the river was often identified.

In Classical Greek, the word lethe literally means "oblivion", "forgetfulness", or "concealment". It is related to the Greek word for "truth", aletheia, which through the privative alpha literally means "un-forgetfulness" or "un-concealment".

The river Lethe was said to be a yellow river."

Užmaršties beiškant - vertimų programėlėje dėmesį patraukė žodžiai - sinonimai. Kas yra Lethe?

Užmaršties vizija protėvių meditacijos metu

Tiesos su savimi akimirka

(Mintys po pokalbio su kurso draugu Mantu, apmąstant kas mane stabdo ir kur galėčiau/norėčiau keliauti toliau)

Ką aš prisiminčiau, jei prarasčiau atmintį?
Užmarštis kaip "būsenos erdvė".

Iš ryto nuėjau prie upės.
Vienintelė taisyklė šiandien buvo prie jos nueiti pabūti su savimi.
Pasiekusi savo kelionės tikslą Vilnelės pakranktėje prisėdau ant nediduko suoliuko ir ruošiausi prisidegti cigaretę, kai susipratau, jog žiebtuvėlį pamiršau namie, kito palto kišenėje. Visgi, dar ilgokai kuičiausi kuprinėje, vildamasi susirasti kur nors užkritusį atsarginį žiebtuvėlį, nors puikiai žinojau, kad jo neturiu ir nerasiu. Na, o šios situacijos metu jaučiau juokingai nejuokingą erzulį suprasdama, kad žiebtuvėlio tikrai nerasiu.

Taip bebandant susitaikyti su užmiršimo situacija -
mano dėmesį patraukė upės garsas. Jo "būseniškumas".

----> šokis kaip garsas? šokis kaip būsena?

Noriu verkt, labai noriu verkt.

Čia tiek daug garsų ir nė lašelio upės.

Aš galiu sėdėt ir žiūrėt į ją, bet aš jos negirdžiu.

Kaip keistai baisu matyti, bet negirdėti.

(KLAUSYTIS VAIZDO SU GARSU!!!)

Užmaršties būsenų moodboard'as

<-- į užmarštį -->

užmarštis - Lethe - upė

eksperimentas:
garsas,upė,tėkmė

Emilijos refleksijos ištrauka po sesijos:

"Toks jausmas, kad aš vėluoju. Tu tarsi oras praskrendi. Aš tarsi vėluoju būti su tavimi. Ir jaučiuosi tarsi būčiau nepakeliui. Nors nebuvo tikslo tavęs pačiupti, bet visą laiką norėjosi būti tavo kely, bandžiau būti tavo kely. Galėjau nuspėti, kur ir kada tu esi, kadangi eigoje jau buvau šiek tiek išmokusi tavo ėjimo kelią, trajektoriją. Ir toks.. va, jau beveik.. bet ne, nepasiekiu. Tu praeini, tarsi ir šalia, bet visai tolima, tarsi kitoje erdvėje. Tarsi kitoje laiko juostoje. Tarsi šalia, bet (jau) nebe čia."

Senelio sapnas

Sėdžiu senelių sodo svetainėje, raudonų plytų spalva dažytos sienos, tokios pačios, kaip vaikystėje. Tokios pačios purvinos ir negražios, priešais kabanti senelių šuns portretinė nuotrauka, tokia pati pakrypus ir kas kartą šiek tiek kelianti juoka. Sėdžiu ant apiplyšusios sofos, senos sofos, kambaryje sovietinio palikimo baldai, kokius turbūt dauguma augdami matydavome senelių, o gal tėvų namuose. Ruda sekcija nukrauta močiutės servizais, priešais mane stalas, nukrautas močiutės mišrainėmis ir neaiškios kilmės mėsyčių pjaustinukais ir kavos puodeliais, kurie visi iki vieno skirtingi, vieni su zodiako ženklais, kiti parvežti kaip suvenyrai iš įvairiausių šiltų kraštų. Viskas, kaip vaikystėje. Tik sėdžiu čia visiškai viena, tarsi kažko laukčiau tik iki galo nesuprantu ko. Žvilgsnis nukrypsta į lauko duris, esančias priešais mane, kitame svetainės gale. Net keista, kaip čia viskas tikra, durys tos pačios, kaip iš paskutinių prisiminimų sode. Baltos, su vitražiniu graviruotu stiklu, o už jų koridorius, per kurį iš lauko terasos patekdavome į namų vidų. Per tą durų stiklą sunkiai matydavosi, kas ateina koridoriumi, todėl senelių šuo visados imdavo loti ir šokinėti. Svečią atpažinti galėdavai tik iš priartėjusio silueto. Kartais, jei terasoje sėdedavo senelis, galėdavai išgirsti su kuo jis sveikinasi, ir dažniausiai pasidarydavo aišku, kad arba atėjo kaimynė Živilė, arba sugūžėjo močiutės draugės.

Šį kartą, sėdėdama sodo svetainėje, visiškai viena, aš žinojau, kad nei kaimynė, nei močiutės draugės čia nepasirodys. Tačiau pajutau labai stiprų žinojimą, tarsi kvietimą į duris atsisukti. Taip bežiūrint už jų kažkas ėmė judėti. Man darėsi kiek baisu, nes kai vaikystėje senelių terasą nusiaubė kažkokie chuliganai, gan dažnai jausdavausi nesaugiai, negalėdama per grublėtą stiklą iš karto suprasti kas tuoj įeis pro duris. Šį kartą laukiau ir bijojau, nes vis stipriau jutau, kad turiu žiūrėti. Taip stebint išryškėjo siluetas, priėjęs prie pat įstiklintų durų. Tai buvo senelis Mikas. Vos pažinusi jį aš akimirkai nurimau ir apsidžiaugiau, visą kūną užplūdo šiluma. Tokie stiprūs sumišę jausmai aplanko tarp ilgėjimosi ir būvimo šalia, kai visai netikėtai gatvėje sudūri su senu geru draugu. Tik šį kartą mane iškart persmelkė žinojimas, jog senelis miręs. Siluetas už durų vis labiau ryškėjo ir aš tik dar stipriau jutau, kad į kambarį tuoj žengs senelis. Šis artėjimas ir žinojimas mane taip stipriai apgaubė baime. Stipriai užmerikiau akis. Jutau, kaip atsidaro durys ir jis įeina, girdėjau sunkius, ramius jo žingsnius, artėjančius prie manęs. Mane apgaubė tokia stipri, keista energija kelianti viso kūno šiurpulį. Vėsi, tarsi šaltas vėjo gūsis, savo ore tvyrančiu tankumu apglėbianti visą mane ir tuo pat metu visiškai besvorė. Jutau baimę, kokią tikriausiai juntame susidurdami su tuo kitu pasauliu, esančiu už mūsų suvokimo ribų. Ir kad ir kaip stipriai spaudžiau užmerkta akis, tikėdamasi pabusti, jutau negalinti iš šio energijos glėbio ištrūkti. Ėmiau priimti, kad tai senelis, kad jis pripildė visą kambarį, kad esu jo energijos viduje. Jaučiau mūsų susitikimą, vėl ėmė darytis šilta, šiurpuliai, bėgę visu kūnu, virto maloniu kutenimu, ir kambarį užplūdo keistas burbuliavimo, teliuškavimo ir vandens tekėjimo garsas. Jaučiausi, tarsi vaikystėje, tarsi pakibusi mūsų dviejų laike, tarsi visos mūsų akimirkos būtų viena per kitą čia ir dabar ėmusios... burbuliuoti, teliuškuoti ir tekėti kambariu. Upės garsas.

Aš nusišypsojau ir tirpdama šioje būsenoje atsimerkiu. Bet kambaryje nieko nebėra.

I begin from an empty place. Forgetting is the begining of something new.

Bandymai tyrimo praktikų krypties beiškant

Garso takelis, sukurtas iš garsų, kuriuos įrašinėjau ir rinkau fiksuodama kasdienybėje mane supančią garsų atmosferą. Dėliodama nuotrupas iš skirtingų įrašų, apmąsčiau "trupančios atminties" idėją, prisiminimus, plaunamus užmaršties upės tėkme. Garsas tarsi leidžia iškraipyti laiką, taip griaudamas atminties eiliškumą/logiką laiko erdvėje.

Vaizdo montažas atliktas apsvarstant "senelio sapno" būseną. Eksperimentinis žaidimas su efektais, upės tekėjimo vaizdinio nuotrupomis, greičiu refelktuoja ir kartu eksperimentuoja su sapno patyrimais.

Kelionės erdvėje žemėlapis. Spiralių motyvas - nuoroda į savistabą ir iš vaikystės kilusius įpročius.

Inspiracijos ( filmai, knygos, seminarai )

Garso vizualizavimo dirbtuvės, ŠMC, Ta pati diena

Mažasis princas, 1966, Arūnas Žebriūnas

Dreams, 1990, Akira Kurosawa

Raktiniai užmaršties <-> atminties žodžiai (papildoma tyrimo eigoje) :

kismas, lėtas, nuolatinis, svetima, besvorė, tirpimas, laikinumas, laikas, sumišimas, ilgėjimasis, nesaugumas, lengvumas, nykimas, paleidimas. Portalas, wandering, flujidas, drowsiness, sluoksniškumas.

Upės praktika: nuo klausymosi iki upės įkūnytumo

Praktikuojant ilgesnį klausymąsi prie upės, leidžiu jos garsams ir ritmams mane vesti.

Eksperimentuoju su skirtingais atstumais (būnant visai arti vandens arba kiek atokiau) ir klausymosi kampais (pridėjus ausį prie pat vandens paviršiaus arba prigludus visu kūnu prie krante esančių objektų ar paviršių).

Ką upės garsas atskleidžia apie užmarštį? Gal tai tirpimas, sluoksniavimasis, nešimas?

Leidžiu sau kvėpavimu sekti upės tėkmės tempą.

Judu tarsi skirtingos upės dalys – sraunios rėvos, ramūs užutėkiai, požeminės srovės.

Tyrinėju kūno svorį ir gravitacijos jėgą.

Bendra upės praktika ir kiti pastebėjimai

“Keista, šiandien atkreipiau dėmesį, jog klausantis Vilnelės iš parko pusės ir iš Trijų kryžių kalno kranto pusės kažkas iš esmės skyrėsi mano būsenose.. Tarsi nuo kalno pusės klausantis tekėjimas nešė į priekį, į ateitį, o iš parko pusės srovė teka į priešingą pusę, į praeitį.<...>”

“Kai stoviu ant tiltelio, žiūrėdama pasroviui, nejučiom imu tirpti tėkmėje. Toks stiprus noras visu kūnu atsidurti upėje ir su ja susilieti. Pasroviui stovint, garsas atkeliauja iš nugaros, ir taip apkabindamas skverbiasi per mane, taip kartu su upė tarsi tirpstu žiūrėdama į ateitį iš praeities. Kai stoviu ant tiltelio, žiūrėdama prieš srovę, jaučiuosi upės skalaujama. Garsas atkeliauja į mane, ir iš čia jaučiausi tarsi priešindamasi jam. Srovę matau atkeliaujančią, tarsi stovėčiau priekyje jos ir žiūrėčiau iš dabarties į praeitį.<...>”