Lethė

Martynos Grinevskės meninio šokio tyrimo procesas - dalinimosi platformą

Iš atminties į užmarštį -

Iš užmaršties į atmintį -

Vėl ir vėl -

UŽMARŠTIS ATĖJO TYLIAI

Užmarštis atėjo tyliai ir vos pastebimai. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau ją šmėstelint senelio veidu ir vėl pasislepiančia po ramia šypsena. Ieškojo pamesto cigarečių pakelio, bet tiesą pasakius, nemanau, kad būtų jį kažkur ten radęs. Nesupratau, kodėl dėdė nepavaišino jo savomis.. tada pirmą kartą gyvenime prie mamos akių susukau dvi tabako suktines ir išėjau su seneliu parūkyti. Visą laiką kol rūkė - šypsojosi... O dabar net nesu tikra ar toje paskutinėje mūsų dviejų nuotraukoje mes vis dar buvome pažįstami. Senelis visada užmiršdavo, kad aš nemoku rusiškai ir nesuprantu tų jo anekdotų. Aš jam to niekada ir neprimindavau. Bet abu vienodai stipriai juokdavomės, ir pamenu, jausdavausi be galo.. mylinti. Taip ir bėgdavo vasaros Zuikynėje - senelių sode. Neilgai trukus močiutė paskambino pasiskųsti, kad senelis jos po visus namus ieško ir klausinėja - “Kur mano žmona Onutė?”. Senelis niekada neužmiršo, kad buvo vedęs močiutę Onutę, bet deja per tuos paskutinius mėnesius taip jos ir nesurado… O dar su jais kartu gyveno kalytė Mažė, kuri nė per žingsnį nesitraukdavo nuo senelio. Gulėdavo ir didelėmis rudomis akimis liūdnai žiūrėdavo kažkur ten į nebepaslepiamą Užmarštį, ne ką mažiau (nu)jausdama ir suprasdama… Buvo ankstyvas ruduo, sėdėjome terasoje tryse su mama, senelis visas apšviestas saulės, apsipynęs vynuogių vijokliais, ilgai tylėjo, šypsojosi, beveik atrodė, kad Užmarštis minutėlei buvo nusprendusi atsitraukti.. kai sulaukiau paskutinio klausimo - “Ponia, kaip jums kryžiaus kelias?”, su mama tyliai pravirkom.. Vėl skambino močiutė, šį kartą senelis pradėjo rėkauti, kad kažkas vagia jo cigaretes.. Taip atsirado lapelis ant kurio už kiekvieną cigaretę reikėdavo pasirašyti… laimei, daugiau nebuvo girdėti apie vagystes. Per paskutines Kalėdas stebėjau mamą kantriai sėdinčią šalia jo, kol abu drauge lupo mandarinus. O vos po kelių akimirkų jis pakilo nuo stalo, nežinia, ko dar ieškojo dairydamasis po kambarį, bet nei vienas mūsų jau nebebuvo pažįstamas… Užmarštis atėjo tyliai ir vos pastebimai. Pamenu, koks tada saulėtai gražus ir šaltas buvo vasario vidurio 80-ojo gimimo rytas..

2024.10.11

iš atminties į -->

Atmintis suvokiama kaip informacijos kodų sistema, kuri saugo, kaupia ir perduoda patirtis, o kūnas yra pagrindinis šios sistemos veikėjas.

Atmintis kaip sudėtingas psichologinis procesas mane pirmą kartą palietė ir įtraukė seneliui susirgus Alzhaimeriu.

<-- per upę -->

"In Greek mythology, the Lethe was one of the five rivers of the underworld of Hades. Also known as the Ameles potamos (river of unmindfulness), the Lethe flowed around the cave of Hypnos and through the Underworld, where all those who drank from it experienced complete forgetfulness. Lethe was also the name of the Greek spirit of forgetfulness and oblivion, with whom the river was often identified.

In Classical Greek, the word lethe literally means "oblivion", "forgetfulness", or "concealment". It is related to the Greek word for "truth", aletheia, which through the privative alpha literally means "un-forgetfulness" or "un-concealment".

The river Lethe was said to be a yellow river."

Užmaršties beiškant - vertimų programėlėje dėmesį patraukė žodžiai - sinonimai. Kas yra Lethe?

Užmaršties vizija protėvių meditacijos metu

Tiesos su savimi akimirka

(Mintys po pokalbio su kurso draugu Mantu, apmąstant kas mane stabdo ir kur galėčiau/norėčiau keliauti toliau)

Ką aš prisiminčiau, jei prarasčiau atmintį?
Užmarštis kaip "būsenos erdvė".

Iš ryto nuėjau prie upės.
Vienintelė taisyklė šiandien buvo prie jos nueiti pabūti su savimi.
Pasiekusi savo kelionės tikslą Vilnelės pakranktėje prisėdau ant nediduko suoliuko ir ruošiausi prisidegti cigaretę, kai susipratau, jog žiebtuvėlį pamiršau namie, kito palto kišenėje. Visgi, dar ilgokai kuičiausi kuprinėje, vildamasi susirasti kur nors užkritusį atsarginį žiebtuvėlį, nors puikiai žinojau, kad jo neturiu ir nerasiu. Na, o šios situacijos metu jaučiau juokingai nejuokingą erzulį suprasdama, kad žiebtuvėlio tikrai nerasiu.

Taip bebandant susitaikyti su užmiršimo situacija -
mano dėmesį patraukė upės garsas. Jo "būseniškumas".

----> šokis kaip garsas? šokis kaip būsena?

Noriu verkt, labai noriu verkt.

Čia tiek daug garsų ir nė lašelio upės.

Aš galiu sėdėt ir žiūrėt į ją, bet aš jos negirdžiu.

Kaip keistai baisu matyti, bet negirdėti.

(KLAUSYTIS VAIZDO SU GARSU!!!)